KAIP MES SU ŽIEMA GALINĖJOMĖS

Žvilgterėjome į kalendorių, pakėlėme akis į apniukusį dangų ir vieningai tarėme: „Žiemai jau gana! Laikas žemę žadinti, saulę kelti!“ Iš spintų išsitraukėme apdarus, kuo keistesnius, kuo įdomesnius, nusipiešėm kaukes, kuo baisesnes, kuo siaubingesnes, prikirtome mamos keptų blynų bei kitokių skanumynų ir pirmyn žiemos varyti. O žiema stipri pasirodė, ėmė ir nagus parodė – vėją ir krušą ant mūsų paleido, tačiau vaikai neišsigando. Visi dainas dainuoja, visaip šokdami smaginasi ir vis garsiau skanduoja: „Žiema, Žiema, bėk iš kiemo!“.  O kai kaitriose laužo liepsnose sudeginome visas savo blogybes, niekingus darbus bei susikaupusį pyktį – tai ir dangus pragiedrėjo. Kanapiniui laimėjus kovoje su Lašininiu supratome, kad pavasaris jau čia pat, jei ne gamtoje, tai bent širdyje.